Baþnytinës kalbos kertelë
- Kun. Vaclovas Aliulis MIC. Tikëjimo iðpaþinimas: „tikëti Dievà“ ir „tikëti á Dievà“?
- Kun. Vaclovo Aliulio MIC laiðkas „Baþnyèios þinioms“: Baþnytinës terminijos plotuose
- Petro Kimbrio komentaras: Ar tinkamas pasakymas Romos popieþius? (papildyta)
- Gregorinës, grigalinës ar grigaliðkosios miðios?
- Kaip lietuviðkai vadinama kunigø dëvima balta apykaklë?
- Ar pamaldumas ir maldingumas sinonimai?
- Krikðèionio ar krikðèionies?
- Koká linksná valdo netikëti?
- SVARBIOS NUORODOS REDAKTORIAMS
BAÞNYTINËS TERMINIJOS PLOTUOSE
Ávairiø srièiø þinijos ir praktikos darbininkai kartkartëmis pasitikrina vartojamø þodþiø bei posakiø tikslumà ir taisyklingumà. Dera ir mums, kunigams, þiûrëti, ar tiksliai vartojame áprastus terminus bei posakius, ar mûsø kalbos kultûra neatsilieka nuo bendro literatûrinës kalbos lygio.
Daug baþnytiniø ir ypaè liturginiø terminø bei posakiø buvo atidþiai iðnagrinëta su katalikais kalbininkais rengiant Apeigynà, Liturginá maldynà, Romos miðiolà ir Miðiø skaitinius. Kas tose knygose pateikta, viskas yra patikima. Nereikëtø atitinkamø formuluoèiø keisti be rimto naujo apsvarstymo bei konsultacijø su kalbininkais ir stilistais.
Kadaise mûsø seneliai puoðdavo Kristaus velykiná grabà, paskui mûsø tëvai, versdami lenkiðkà terminà grób Pañski, kuris reiðkia Vieðpaties kapas, já supainiojo su rusiðku/baltarusiðku grob, reiðkianèiu karstà, ir pradëjo puoðti velykiná karstà, nors þinoma, kad Kristus buvo palaidotas susuptas á drobules, be karsto, ir lotynø k. þodis sepulchrum reiðkia kapà, ne karstà. Taigi vartotinas terminas velykinis Kristaus kapas.
Kitas ásigalëjæs apsirikimas neapdairiai verèiant ið lenkø kalbos: rachunek sumienia – sàþinës sàskaita. Mat lenkiðkas þodis rachunek turi kelias reikðmes: skaièiavimas (pvz., diferencialinis/integralinis), sàskaita, planai, viltys, perspektyvos, o lietuviðkasis sàskaita – tik atsiskaitomasis dokumentas. Versdami lotyniðkàjá terminà examen conscientiae, turime sàþinës apyskaità, patikrinimà (kaip Liturginiame maldyne), o pagal naujausià polinká – sàþinës patikrà.
Turëtume aiðkiai skirti paðventinti kryþiø, roþiná, paveikslà, kalëdaièius, Velykø valgius, butà, vëliavà (neleidþiama ðventinti vëliavos, kurioje nëra religinës simbolikos!) ir áðventinti diakonà, kunigà, vyskupà. Áðventinimas – tik asmenims, neatðaukiamas ir nepakartojamas.
Dogminá bei asketiná lotyniðkà terminà praesentia daþnai randame be niekur nieko iðverstà buvimas, bet to per maþa. Posakis „Dievo buvimas mane stiprina“ paprastai byloja apie paties Jo egzistavimo poveiká. Praesentia – tai buvimas èia pat, akivaizda, artumas, artuma. Dievo artuma mane stiprina! Tai atmintina vertëjams: italø k. presenza, pranc. présence, angl. presence, vok. Anwesenheit ir Gegenwart, lenk. obecnoúã, rus. prisutstvije.
Nereikëtø keisti nusistovëjusiø taisyklingø terminø: baþnyèios didþiosios durys, didþioji nava, didysis altorius, ne centrinës, centrinë, centrinis. Oratio mentalis – minties malda. Vienoje naujai iðleistoje knygoje vartojamas terminas proto malda neteiktinas; jis perða sausà racionalumà, o ne apskritai dvasios, minties veikimà.
Taip pat palaikytinos nusistovëjusios bibliniø vardø formos ir jø tarimas: Mykolas, Rapolas, Gab-rie-lius, Da-nie-lius, ne Gab-ri-eli(u)s, Da-ni-eli(u)s. Gyvojoje kalboje neprigijæ bibliniai vardai vartotini pagal jø klasikinæ formà: E-ze-chi-elis, Sa-la-ti-elis.
Liturginiame maldyne iðspausdinti giedamieji tekstai yra sutikrinti su muzikais, todël bûtø prasminga ir jø nekaitalioti. Pavyzdþiui,Visø Šventøjø litanijoje yra du atsakai. Vienas: libera nos, Domine – gelbëk mus, Vieðpatie! Antras: te rogamus, audi nos – meldþiam Tave, iðklausyk mus! Lotyniðkai nepridëta Domine, ir lietuviðkai nereikia Vieðpatie. Rengiant Liturginá maldynà a.a. kunigas Petras Palðis atkreipë dëmesá, kad, pridëjus Vieðpatie, darosi sunkiau giedoti ir klaidingai kirèiuojama: iðklausyk mus.
Kaip jau buvo kalbëta ir raðyta, iðskyrus keturias Romos didþiàsias bazilikas (basilicae maiores), visos kitos Lotynø apeigø bazilikos yra maþosios bazilikos (basilicae minores), taigi nëra në maþiausio reikalo prie Vilniaus, Kauno, Marijampolës, Þemaièiø Kalvarijos ar Šiluvos bazilikos ákyriai vis dar segti maþoji. Beje, Romos Santa Maria Maggiore yra Didþioji Švè. Marijos bazilika, o ne Didþiosios Švè. Marijos bazilika. Mat italai populiarias baþnyèias vadina tiesiog jø titulinio ðventojo vardu: Santa Maria in Trastevere (Uþtibrës Švè. Marijos bazilika), San Paolo fuori le Mura (Šv. Pauliaus bazilika uþ Miesto sienø).
Sakramentinëje katechezëje turime suþadëtiniø parengimà Santuokai. Jaunavedþiai jie bus susituokæ.
Inteligentui nesmagu, kai, atëjæs á baþnyèià kalëdaièiø, randa skelbimà: „Plotkelës gaunamos ten ir ten“, kaip prieð 80 metø.
Ásidëmëtini du veiksmaþodþiai, su kuriais daþnai klaidingai derinami linksniai: atstovauti ir atitikti. Popieþius þemëje atstovauja kam: Kristui. Seimo narys atstovauja kam: savo rinkëjams. Popieþiaus skelbiamas dorovës mokslas atitinka kà: Evangelijà. Ástatymo projektas atitinka kà: Konstitucijà. Atsiminkime: Atitiko kirvis kotà.
Skirkime dvi panaðias formas: vedamas ir vedinas. Atsimename Rygiðkiø Jono gramatikos pavyzdá: „Moteriðkë ëjo vaiku vedina“ (vesdamasi vaikà uþ rankutës). Kai iðgirstame posaká „darbuojasi graþiausiø norø vedinas“, suprantame, kad veikëjas vedasi savo graþiausius norus uþ rankutës ar uþ virvutës (beje, prie vedinas reikia ánagininko). Tikriausiai laukiame, kad Baþnyèios ar valstybës veikëjas elgtøsi graþiausiø norø vedamas.
Lotynø k. memoria, lenkø k. pamiæã reiðkia ir atsiminimo galià – atmintá, ir minëjimà, atsiliepimà apie kà nors – atminimà. Kadangi niekas neturime amþinos nei ðventos atsiminimo galios, tai nekalbëkime apie ðventà ar amþinà atmintá, bet apie ðventà, graþø, garbingà velionio atminimà ir ðvento, graþaus, garbingo ir t. t. atminimo velioná, velionæ. Lietuviai turi graþià mirusiojo paminëjimo formulæ: amþinà atilsá. Kai kuriose vietose naðlë mirusá vyrà pagarbiai vadina: mano amþinatilsis...
Su gerbiamaisiais vertëjais norëèiau aptarti vienà naujà reiðkiná: kur anksèiau Baþnyèios þmoniø kalbose ir raðtuose bûdavo þmonës, dabar nuolat girdime vyrus ir moteris. Tai kovingøjø feminisèiø nuopelnas. Mat italø k. uomo, pranc. homme, angl. man reiðkia ir þmogø, ir vyrà (turbût ir daugiau kalbø turi tà patá). Todël italës, prancûzës, anglës ir t. t. ðaukësi skriaudþiamos, kad Šv. Tëvas kalba „tik vyrams“. Todël ir atsirado uomini e donne, hommes et femmes, men and women. Atrodo, lietuviðkai ausiai nuolat kartojami vyrai ir moterys labiau skiria abi lytis negu vienija. Ar ne ðilèiau ir prasmingiau skambëtø þmogus, þmonës? Kai popieþius kalba vyrams ir moterims, kokia jaunimo reakcija? – „A, tai seniams“... Kreipimasis á þmones lygiai artimas suaugusiesiems ir jaunimui. Gal telieka vyrai ir moterys vien ten, kur kalbama apie atskirus vienos ir kitos lyties asmenø uþdavinius ar savumus, o bendrumà geriau nusakys þmonës, ar ne? Verèiame juk ne atskirus þodþius, o posakius pagal jø prasmæ. Pasvarstykime.
Neturime kito leidinio, kuriame bûtø galima baþnytinës kalbos bei stiliaus klausimais diskutuoti. Galgi „Baþnyèios þiniose“ bent retkarèiais galëtø rastis Kalbos kertelë? Nors nesvajojame kà nors nustebinti sklandþia literatûrine kalba ir taisyklingu kirèiavimu, taèiau sudarkyta kalba kai kuriems skaitytojams ir klausytojams uþtemdo ir prasmingà turiná.
Kun. Vaclovas ALIULIS MIC
AR TINKAMAS PASAKYMAS ROMOS POPIEÞIUS? (papildyta)
Bûda V. P. Ar tinkamas pasakymas Romos popieþius? [klausimø kertelë]//Gimtoji kalba. 1998. Nr. 12. P. 16.
Pasak kalbininko V. Bûdos, lietuviø kalboje þodis popieþius vienareikðmis – „pasaulinës Romos Katalikø Baþnyèios galva“ (DÞ treèiasis leidimas), taigi nereikia jokio iðskiriamojo paþyminio.
Dël ðio titulo labai pagrástø samprotavimø pateikë Petras KIMBRYS. Jo teigimu, „reikalas tas, kad terminas popieþius (baþn. lot. papa (klasik. lot. pappas) < gr. papas – tëvas), pasak Catholic Encyclopedia (1911, t. 12), ankstyvojoje Baþnyèioje tiesiog reiðkæs kunigà, kaip Baþnyèios vadovo titulas pradëtas vartoti Rytuose, bûtent Aleksandrijos Baþnyèioje: vienais duomenimis, pirmas istorijos ðaltiniuose popieþiumi tituluojamas ðios Baþnyèios vyskupas ðv. Heraklijus (231/232–246/247), kitais duomenimis – ðv. Aleksandras I (~313–326). Tuo tarpu, pasak tos paèios Catholic Encyclopedia, pirmas Romos vyskupas, pavadintas popieþiumi, buvæs Siricijus (384–399). Nuo tø laikø iki mûsø dienø ðá titulà yra iðlaikiusi Rytø staèiatikiø (Bizantijos apeigø) autokefalinës Aleksandrijos Baþnyèios, arba Aleksandrijos ir visos Afrikos (graikø staèiatikiø) patriarchato, vadovas (Jo Palaimintybë Aleksandrijos ir visos Afrikos popieþius ir patriarchas) ir Senovës Rytø staèiatikiø (koptø apeigø) Koptø Staèiatikiø Baþnyèios vadovas (Jo Šventenybë Aleksandrijos popieþius ir Šv. Morkaus sosto patriarchas); pirmasis paprastai vadinamas Aleksandrijos popieþiumi, antrasis – koptø popieþiumi. Taigi ir mûsø, katalikø, aukðèiausiàjá vadovà visai dera (bent neoficialiai, nes bûtent toks Katalikø Baþnyèioje ir yra ðis titulas) vadinti Romos popieþiumi, Romos katalikø popieþiumi, Katalikø Baþnyèios popieþiumi, arba tiesiog katalikø popieþiumi.
Ta paèia proga derëtø priminti ir visus oficialius Katalikø Baþnyèios aukðèiausiojo vadovo titulus: Jo Šventenybë (lot. Sua Sanctitas) NN, Romos vyskupas (Almae Urbis episcopus), Jëzaus Kristaus Vietininkas (Vicarius Iesu Christi, Iesu Christi Vicarius), Pirmojo apaðtalo ápëdinis (Successor Princeps apostolorum), arba Petro Ápëdinis (Successor Petri), Visuotinës, arba Katalikø, Baþnyèios Vyriausiasis Kunigas (Catholicae Ecclesiae Summus Pontifex), Vakarø patriarchas (Occidentis patriarcha; nuo 2006 Benedikto XVI nebevartojamas), Italijos primas (Primas Italiae), Romos provincijos arkivyskupas metropolitas (Archiepiscopus Metropolita Provinciae Romanae), Vatikano miesto valstybës suverenas, arba Baþnyèios valstybës valdovas (Rex Status Ecclesiae), Dievo tarnø tarnas (Servus servorum Dei).
Neoficialûs titulai – Šventasis Tëvas (Sanctus Pater) arba Švenèiausiasis Tëvas (Sanctissimus Pater)”.
P.s. Taigi neoficialiai galima popieþiø vadinti Romos popieþiumi, bet iðmintingiau laikytis oficialiøjø Katalikø Baþnyèios aukðèiausiojo vadovo titulø.
Violeta MICEVIÈIÛTË „Baþnyèios þiniø“ redaktorë, violeta@lcn.lt
GREGORINËS, GRIGALINËS ar GRIGALIŠKOSIOS MIŠIOS?
Tai Miðios uþ mirusiuosius, aukojamos iðtisas 30 dienø, kasdienà po vienerias. Šios Miðios vadinamos ávairiai: gregorinës, grigolinës, grigalinës, kiek reèiau grigaliðkosios. O kaip turëtø bûti ið tikrøjø?
Pirma, Miðiø pavadinimas atsirado nuo popieþiaus Grigaliaus Didþiojo (540–604 m.) laikø. Todël neabejotinai sietinas su sulietuvintu graikiðkos kilmës vardu Grigalius, kuris atsirado ið sulotyninto graik. gregorius – „budrus“: graik. gregoréô – „budëti“. Taigi bûdvardþiai grigorinës ar gregorinës nevartotini.
Antra, kadangi lietuviø kalboje bûdvardþiø su priesaga -inis,-ë ið asmenø pavadinimus þyminèiø daiktavardþiø darytis nelinkstama, atkrinta ir pavadinimas grigalinës.
Geriausiai tiktø bûdvardis su priesaga -iðkosios – grigaliðkosios. Paprastai ið asmenø pavadinimø padaryti bûdvardþiai su priesaga -iðkas þymi ne „kaip kas”, o „kaip kieno”, pvz.: broliðkas sutikimas, karaliðki pietûs, kaimyniðki santykiai, tëviðka globa.
Violeta MICEVIÈIÛTË
KAIP LIETUVIŠKAI VADINAMA KUNIGØ DËVIMA BALTA APYKAKLË?
Balta dvasininkø dëvima apykaklë netaisyklingai vadinama koloratka (koloratkë). Þodis siejamas su lotynø k. collaris „kaklo“. Manoma, kad á lietuviø kalbà atëjo ið lenkø, plg. koloratka „balta standi, uþpakaly susegama apykaklëlë, neðiojama dvasininkø“. JAV ji vadinama white collar „balta apykaklë“.
Siûlomi lietuviðki pakaitai: pakaklìnë, bálmena (báltmena), pakaklë̃lë (pakakláitë).
Pasak S. Keinio, numetus þodþiø koloratka, koloratkë lenkiðkà priesagà, gautas þodis koloratà ar kolorãtë liks tik apdarkyta lenkybë, nes vadinamuoju tarptautiniu þodþiu vis tiek netiks laikyti. Ið bëdos, nerandant kitos iðeities, kolorãtë galëtø bûti vartojama kaip oficialus ávardijimas.
Plaèiau þr. S. Keinys. Dël koloratkos // Gimtoji kalba, 1997, Nr. 5, p. 8–9.
Kun. teol. mgr., baþn. t. lic. Valdas Kuþulis baltos spalvos juostà, kunigø dëvimà ant kaklo specialiame apykaklës átvare, siûlo vadinti kaklãjuoste. Tai ið tiesø galëtø bûti puikus lietuviðkas „kolorãtës“ atitikmuo.
AR PAMALDUMAS IR MALDINGUMAS SINONIMAI?
Á ðá klausimà mums atsako “Gimtosios kalbos” vyr. redaktorë Rita Urnëþiûtë.
Pamaldumas ir maldingumas yra labai artimos reikðmës þodþiai. Ið þodynø apibrëþimø atrodo, kad jie yra sinonimai, taèiau vis dëlto ne absoliutieji. Pamaldumas labiau tinka þmogui, jo elgsenai ar konkreèiai maldos praktikai apibûdinti: pamaldumo praktika (novenos, litanijos), pamaldumas Švè. Jëzaus Širdþiai (naudininkas). Maldingumas tarsi aprëptø ir ta pamaldø elgesá, ir dar bûsenà, nusiteikimà ar pan. Nors ðiaip tø þodþiø reikðmes grieþtai atskirti sunku. Aiðkiau tik dël linksnio: melstis kam, tai ir pamaldumas kam.
KRIKŠÈIONIO AR KRIKŠÈIONIES?
Keinys S. Dël miðriojo linksniavimo // Þmogus ir þodis [Vilniaus pedagoginis universitetas]. 1999. Nr.1. P. 14–17.
Anot S. Keinio, lietuviø k. pasitaiko ir daugiau miðraus linksniavimo daiktavardþiø, pavyzdþiui, kubilius (vns. linksniuojama pagal IV linksniuotæ, o dgs. kubiliai – pagal I linksniuotæ). Taigi kalbininko manymu, daiktavardþio krikðèionis vns. galëtø bûti vartojama su I linksniuotës galûnëmis (krikðèionio, krikðèioná, krikðèioniu…), o dgs. iðlikti III linksniuotës (krikðèionys, krikðèioniø, krikðèionims…). Ir nereikëtø stengtis dirbtinai toká linksniavimà suvienodinti. * Miliûnaitë R. Nevertas krikðèionio ar krikðèionies vardo? [Klausimø kraitelë] // Gimtoji kalba. 1998. Nr. 10. P. 17–18.
Pasak R. Miliûnaitës, þodþio krikðèionis I linksniuotës formos (vns.: krikðèionio, krikðèioniu, krikðèioni!, dgs.: krikðèioniai, krikðèioniams, krikðèionius, krikðèioniais, krikðèioniuose, krikðèioniai!) laikytinos ne kokiu dideliu bendrinës kalbos normø lauþymu, o gretutinëmis (daþniausiai ðnekamosios kalbos) formomis. Raðtuose (ypaè dalykinio stiliaus) pirmenybë teiktina III linksniuotës formoms (vns.: krikðèionies, krikðèionimi, krikðèionie!, dgs.: krikðèionys, krikðèionims, krikðèionis, krikðèionimis, krikðèionyse, krikðèionys!).
Pastabos. Mano galva, priimtinesnis S. Keinio pateiktas variantas, juolab kad tradiciðkai ásitvirtino ðio þodþio vns. K. krikðèionio ir dgs. V. krikðèionys formos.
Violeta MICEVIÈIÛTË
KOKÁ LINKSNÁ VALDO NETIKËTI?
Keinys S. Koká linksná valdo netikëti? // Gimtoji kalba.1994. Nr. 6. P. 14–15.
S. Keinio teigimu, galininkà ðalia teigiamojo veiksmaþodþio paprastai atitinka neiginio kilmininkas su neigiamu veiksmaþodþiu. Tad ir veiksmaþodþiø tikëti, netikëti þodþiø junginiams jokios iðimties daryti nereikia. Kadangi sakoma myli Dievà, tëvà, motinà, bet nemyli Dievo, tëvo, motinos, reikia sakyti ir tiki Dievà, bet netiki Dievo. Vadinasi, pasakymas netiki Dievà, netiki Kristø laikytinas gramatikos klaida.
Beje, kanoniðkuose tekstuose ðio bendrinës kalbos dësnio paisoma, pvz., Šventajame Raðte raðoma: Kas já tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas uþ tai, kad netiki viengimio Dievo Sûnaus. (Jn 3, 18)
Violeta MICEVIÈIÛTË
SVARBIOS NUORODOS REDAKTORIAMS
Pasaulio vietovardþiø þodynas (Mokslo ir enciklopedijø leidybos centro www): http://www.melc.lt/vietovardziai
|